Vyskupas Athanasius Schneideris sausio 20 d. interviu Diane Montagna teigia, kad kardinolo Roche'o dokumentą apie liturgiją konsistorijai suformavo iš anksto nusistatęs prieš Romos apeigų Mišias. Toliau pateikiame apibendrintą vyskupo Schneiderio kritikos versiją. Kardinolą Roche jis vadina manipuliatoriumi, nesąžiningu, nelanksčiu ir klerikalistu.
Originalus interviu anglų kalba yra autorizuotai išverstas į italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbas.
Metodologinis šališkumas ir istorijos naudojimas
Schneideris teigia, kad Roche'o dokumente trūksta tikro objektyvumo, o vietoj to selektyviai naudojami istoriniai duomenys, siekiant pateisinti tradicinio Romos rito apribojimus.
Jis teigia, kad Roche:
- pateikia dalines arba klaidinančias istorines interpretacijas
- taiko selektyvias citatas
- ir iš anksto suformuluoja išvadas, užuot jas grindęs įrodymais
Šneideris: "Atrodo, kad jis vadovaujasi programa, kuria siekiama sumenkinti šią liturginę formą ir galiausiai išstumti ją iš bažnytinio gyvenimo".
Romos apeigyno reforma ir organiška raida
Kardinolas Roche teigia, kad liturgijos istorija yra nuolatinių reformų istorija.
Schneideris tam prieštarauja, išskirdamas:
- organinę raidą, kuri laikui bėgant vystosi palaipsniui
- nuo suprojektuotos reformos, kai konceptualūs pokyčiai primetami iš išorės.
Vyskupas Schneideris teigia, kad Romos apeigynas bent nuo XI a. iki XX a. vidurio iš esmės išliko stabilus, buvo koreguojamas, bet ne struktūriškai pertvarkomas.
Priešingai, 1970 m. Mišiolas (Novus Ordo) yra kokybinis lūžis su ankstesniu liturginiu tęstinumu.
Nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo
Be istorinių teiginių, Schneideris pateikia teologinę kritiką, kad posusirinkiminė reforma atspindi pokytį:
- nuo orientacijos į Dievą (vertikalios)
- prie labiau į žmogų orientuotos (horizontalios) orientacijos
Cituodamas Bonifatijų Luykxą, jis apibūdina reformą kaip paženklintą "antropocentrinio horizontalizmo garvežio". Šneiderio nuomone, tai nėra vien stilistinis aspektas, bet veikia ir pačią dvasinę kulto logiką.
Vatikano II Susirinkimo liturgijos vizija
Schneideris pabrėžia, kad pats Vatikano II Susirinkimas suformulavo stipriai teocentrinį, sakralinį ir kontempliatyvų liturgijos supratimą:
- Žemiškoji liturgija dalyvauja dangiškojoje liturgijoje (Sacrosanctum Concilium 2, 8).
- Regimoji liturgija yra sutvarkyta pagal neregimąją
- Veikla pavaldi kontempliacijai
Jis teigia, kad Roche'o požiūris prieštarauja šiai Susirinkimo garbinimo teologijai, o ne tik vėlesniems drausminiams sprendimams.
Klaidingas Quo primum (Pijus V) iškraipymas
Roche interpretuoja Quo primum kaip liturgijos vienodumo užtikrinimą. Schneideris prieštarauja istoriniais įrodymais:
- Pijus V aiškiai leido tęsti senesnes nei 200 metų apeigas.
- Ambrozijaus, dominikonų ir kitos apeigos klestėjo
- Vienybė Romos Bažnyčioje istoriškai leido teisėtą įvairovę
Todėl Schneideris teigia, kad Roche'as tapatina vienybę su vienodumu, o tai prieštarauja istorinei katalikų praktikai.
"Kardinolas Roche selektyviai remiasi Quo primum, taip iškraipydamas jo prasmę ir panaudodamas šį dokumentą... antitradicinei interpretacijai paremti."
Vatikano II Susirinkimas ir Novus Ordo: klaidingas tapatinimas
Schneideris atmeta Roche'o teiginį, kad Novus Ordo yra tiesioginė Vatikano II Susirinkimo liturginė išraiška.
Jis tvirtina: "Jis teigia, kad:
- Vatikano II Susirinkimas reikalavo organiškos reformos be pertrūkio (SC 23).
- 1970 m. Mišiolas viršija Susirinkimo parametrus
- Šiuolaikiniai liudytojai (Josephas Ratzingeris, Bonifatijus Luykxas) teigė, kad reforma nukrypo nuo tikrųjų Susirinkimo ketinimų
Pažymėtina, kad Schneideris pabrėžia: "Vatikano II Susirinkimo Mišios" buvo 1965 m. Mišiolas, o ne 1969/70 m. Mišiolas.
1965 m. Mišiolas - autentiška Susirinkimo reforma
Šneideris pristato 1965 m. Mišiolą kaip:
- tikruoju Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimu
- išlaiko tradicijos tęstinumą
- įvestas nuosaikus vietinės kalbos vartojimas
- vengiama struktūrinių sutrikimų
Jis teigia, kad šis Mišiolas rodo, jog radikali Romos apeigyno pertvarka nebuvo nei reikalinga, nei būtina.
Naujosios Mišių tvarkos atmetimas 1967 m.
Schneideris nurodo esminį istorinį įvykį:
- 1967 m. Vyskupų sinodas - daugiausia Vatikano II Susirinkimo tėvai - atmetė prototipą, kuris vėliau tapo Novus Ordo
- Nepaisant šio atmetimo, forma vėliau buvo paskelbta
- Taigi šiandieninės Mišios nėra tuometinio vyskupų sutarimo rezultatas
Tai paneigia Roche'o teiginį, kad Novus Ordo atspindi nusistovėjusią Susirinkimo valią.
Vienybė ir liturginis pliuralizmas
Rošė liturginį pliuralizmą pateikia kaip grėsmę vienybei.
Schneideris argumentuoja istoriškai ir pastoraciniu požiūriu:
- Bažnyčia šimtmečius gyveno su daugybe apeigų vienybėje.
- skilimai kilo ne dėl įvairovės, bet dėl priverstinio vienodumo (pvz., Rusija, Indija)
- Taiką geriau išsaugoti sugyvenant, o ne slopinant
Schneiderio nuomone, pliuralizmas vienybėje yra katalikiškas principas, o ne nuolaida.
Kardinolo Roche teiginys, kad pliuralizmas "įšaldo susiskaldymą", yra "manipuliatyvus ir nesąžiningas".
Tradicinių Mišių statusas: Tradicinių tradicijų statusas: ne vien tolerancija
Schneideris atmeta Roche'o teiginį, kad pastarieji popiežiai tradicines Mišias toleravo tik nenoriai:
- Jonas Paulius II ir Benediktas XVI patvirtino jų teisėtumą.
- Jonas Paulius II viešai gyrė jų dvasinį turtingumą
- Summorum Pontificum pripažino juridines teises, o ne išimtis
Liturginės formacijos krizė hierarchijoje
Schneideris pastebi, kad daugelis vyskupų ir kardinolų:
- trūksta pakankamo liturgijos istorijos išsilavinimo
- nėra susipažinę su Susirinkimo diskusijomis ir tekstais
- todėl jiems sunku kritiškai vertinti tokius dokumentus kaip Roche'o
Jis siūlo į būsimus svarstymus įtraukti tikrus liturgijos tyrinėtojus (periti).
Pastoracinis ir moralinis matmuo: Teisingumas ir įtraukimas
Schneideris dabartinius tradiciniams katalikams taikomus apribojimus įvardija kaip:
- neteisinga
- diskriminaciniai
- tikinčiųjų katalikų laikymas "antrarūšiais"
- neatitinka Bažnyčios akcentuojamo įtraukimo ir sinodalumo
Taip šis klausimas iš ritualinių diskusijų tampa bažnytinio teisingumo klausimu.
Apeliavimas į popiežiaus atsakomybę
Schneideris ne tik kritikuoja, bet ir siūlo sprendimą:
Jis ragina Leoną XIV:
- atkurti vienodą orumą ir teises abiem Romos apeigyno formoms
- sukurti dosnią teisinę sistemą (ex integro)
- taip pasiekti liturginę taiką ir vienybę
Jis pateikia tai kaip unikalią istorinę susitaikymo galimybę.
Kartų ir kultūrų diagnozė
Savo išvadoje Schneideris prideda sociologinį lygmenį: Jis apibūdina Roche'o dokumentą kaip atspindintį:
- gynybinę bažnytinės gerontokratijos laikyseną
- pasipriešinimą jaunosios kartos kritikai
- autoriteto naudojimą slopinti, o ne įtraukti
Jis tai priešpriešina jaunų katalikų patrauklumui tradicinei liturgijai, kurį lemia dvasinis instinktas, o ne ideologija.
Sensus fidei ir tradicijos ateitis
Schneideris pabrėžia, kad:
- vaikus, jaunimą ir šeimas traukia tradicinės pamaldos
- ne dėl politikos, bet dėl sensus fidei
- tai užtikrina, kad tradicija išliks dėl dvasinio gyvybingumo, o ne dėl institucinės galios
AI vertimas