Prelato laiškas (2013 m. vasaris)
Prelato laiškas (2013 m. vasaris)
Tapdamas žmogumi Dievo Sūnus visiškai prisiėmė žmogišką prigimtį. Šiuo laišku Prelatas kviečia pažinti, bendrauti ir mylėti šventą Jėzaus Kristaus žmogiškumą, atsiskleidusį jo viešajame gyvenime, kurį pažįstame iš Evangelijos pasakojimų.
2013/02/04
Mylimiausieji: tesaugo Viešpats mano dukteris ir sūnus!
Apmąstydami begalinę žmonėms dovanotą Dievo meilę, kuri labiausiai pasireiškia Įsikūnijimo slėpinyje liekame giliai sujaudinti: taip pradeda mūsų Tėvas savo pamokslą „Šventumo keliu “. [1] Manau, kad mes taip pat trokštame patirti šį vidinį išgyvenimą, kai meldžiamės Tikėjimo išpažinimą. Su kokiu dėkingumu tai išpažįstame, kai teigiame, jog amžinasis Dievo Žodis įsikūnijo Mergelės Marijos įsčiose veikiant Šventajai Dvasiai ir tapo žmogumi! Tardami šiuos žodžius giliai nusilenkiame, o du kartus per metus atsiklaupiame, „nes šydas, slėpęs Dievą, atsiveria ir Jo negirdėta, nepasiekiama paslaptis mus paliečia. Dievas tampa Emanueliu, „Dievu su mumis”. Kai dalyvaujame Mišiose, kuriose skamba didžių sakralinės muzikos kompozitorių kūriniai – sakė šventasis Tėvas neseniai vykusioje audiencijoje – (...) iškart pastebime, kaip ši frazė išsiskiria, tarsi norint universalia muzikos kalba pabrėžti tai, ko negali išreikšti žodžiai – didžią Dievo, kuris įsikūnija, kuris tampa žmogumi, paslaptį.“ [2]
www.opusdei.lt/art.php
Ankstesnėmis savaitėmis liturgijos padedami sekėme Jėzaus žingsniais žemėje: pirmiausia Nazareto dirbtuvėse, paskui Judėjos ir Galilėjos keliuose. Siūlau jums, kad dabar, apmąstydami šią didžią Dievu tapusio žmogaus paslaptį, stabteltumėte ties įvairiais Viešpaties gyvenimo žemėje momentais. Nes Jėzus ne tik gimė kaip tikras žmogus Betliejuje, bet taip pat ir vaikščiojo tarp mūsų daugiau nei trisdešimt metų būdamas visiškai žmogiškos prigimties. Šv. Chosėmarija mus skatindavo dėkoti tam, kuris prisiėmė mūsų kūną su visomis pasekmėmis. Jis pabrėžė: „Dievas ne apsivilko žmogumi, o įsikūnijo.“ [3] Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad Dievo Sūnus „dirbo žmogaus rankomis, mąstė žmogaus protu, veikė su žmogaus valia, mylėjo žmogaus širdimi. Gimęs iš Mergelės Marijos jis tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę." [4]
Mąstant apie Viešpaties gyvenimą labai svarbu „įgyti nuostabą dėl šios paslapties, leisti apgaubiami šio įvykio didingumo: Dievas, tikrasis Dievas, visa ko Kūrėjas ėjo mūsų takais kaip žmogus, kad apreikštų mums savo paties gyvenimą. (plg. 1 Jn 1, 1-4)“ [5] Su malonės pagalba pasinerkime į šio Dievo tapimo tobulu žmogumi pasėkmių apmąstymus. Jėzus mums parodo pavyzdį, kaip su tuo orumu, kurį jis mums laimėjo, galime elgtis bet kurioj situacijoje - kaip tikri Dievo vaikai. Liturginiais metais kaskart su nauja prasme prisiminkime jo pagrindines pamokas. Pabandykime priimti jas asmeniškai, stengdamiesi įgyvendinti jas savo kasdienėse aplinkybėse: tai saugus kelias ir nėra kito, kad pasiektume šventumą, į kurį Viešpats šaukia visus krikščionis. Jis pats pasakė Evangelijoje: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (...) niekas neateina pas Tėvą kitaip, tik per mane.“ [6]
Nuo pat jaunystės tiems, kurie prisiartindavo prie jo pastoracinio darbo (bei tiems, kurių jis ieškojo pats, idant galėtų priartinti prie Dievo, nes apaštalavime nėra atostogų), šv. Chosėmarija parodydavo taką, kuriuo einant galima sekti Kristų kasdieniame gyvenime. Dievas jam davė ypatingą šviesą, leidusią atrasti Kristaus gyvenimo Nazarete išganomąją prasmę, kuri, kaip teigia Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visiškai kasdieniškuose dalykuose“ [7] Tai aiškiai pasakė Benediktas XVI pripažindamas, kad mūsų Įsteigėjo elgesyje ir raštuose su ypatinga jėga šviečia dieviškos šviesos spindulys, glūdintis Evangelijoje, būtent dėl to, kad jis mokė, jog šventumas gali ir turi būti pasiekiamas įprastinėse krikščioniško gyvenimo aplinkybėse [8], susidedančiose iš darbo valandų, pasišventimo šeimai, profesinių ir socialinių santykių...
Išties Dievas į šv. Chosėmarijos širdį įdėjo: „troškimą padėti bet kokios padėties žmonėms ir bet kokiomis sąlygomis suprasti, jog kasdienis gyvenimas gali būti šventas ir pilnas Dievo. Viešpats kviečia mus sušventinti įprastines kasdienes užduotis, nes būtent čionai atrandamas krikščioniškas tobulumas.“ [9] Ir jį apšvietė, kad įsteigtų Opus Dei, kelią į šventumą vykdant kasdienes profesines ir krikščionio pareigas. [10] Opus Dei dvasia yra užtikrintas būdas tiems, kurie nori surasti Kristų, sekti Juo ir mylėti Jį tarp žemiškų dalykų, visose žemės kryžkelėse.
Įsikūnijimo paslaptis mums kalba apie Dievo atsidavimą visai žmonijai. Dieviškasis Žodis, „tapdamas kūnu panorėjo tapti dovana žmonėms, pats save atidavė dėl mūsų (...), prisiėmė mūsų žmogiškumą, kad padovanotų mums savo dieviškumą. Tai yra didelė dovana. Taip pat kalbant ir apie mūsų davimą, - sako Popiežius, - nesvarbu, ar ta dovana brangesnė ar pigesnė. Tas, kuris nesugeba duoti truputį savęs, visada duoda per mažai. Be …